검색어: herbo (에스페란토어 - 리투아니아어)

herbo
žolė

miaj tagoj malaperas kiel ombro, kaj mi sekigxas kiel herbo.
mano dienos yra tartum ištįsęs šešėlis, ir aš lyg žolė džiūstu.

aperas herbo, montrigxas verdajxo, kaj kolektigxas kreskajxoj de la montoj.
kai šienas suvežamas, pasirodo atolas, ir renkamos kalnų žolės.

falcxigxis kiel herbo kaj sekigxis mia koro, cxar mi forgesis mangxi mian panon.
kaip pakirsta žolė mano širdis džiūsta; aš pamirštu valgyti.

cxar simile al herbo ili rapide dehakigxas, kaj kiel verda vegetajxo ili forvelkas.
jie greitai bus nupjauti tartum žolė, suvys kaip žaliuojanti žolė.

sekigxas herbo, velkas floreto; sed la vorto de nia dio restas eterne.
Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų dievo žodis išlieka per amžius”.

cxu krias sovagxa azeno sur herbo? cxu bovo blekas kolere cxe sia mangxajxo?
ar žvengia laukinis asilas, turėdamas žolės? ar baubia jautis prie savo pašaro?

kaj vi ekscios, ke grandnombra estas via idaro kaj via naskitaro estas kiel la herbo de la tero.
tu patirsi, kad tavo sėkla bus gausi, o tavo palikuonys kaip žolė lankoje.

kiel kriego de leono estas la kolero de regxo; kaj lia favoro estas kiel roso sur herbo.
karaliaus rūstybė yra kaip liūto riaumojimas, o jo palankumas­ kaip rasa augalams.

cxar la akvo de nimrim sekforigxis, cxar sekigxis la herbo, malaperis kreskajxoj, verdajxo jam ne ekzistas.
nimrimų vandenys išdžiūvo, žolė nuvyto, nauja nebeželia, ir nėra jokios žalumos.

en tia okazo gxi velksekigxas pli frue ol cxiu herbo, kiam gxi estas ankoraux en sia fresxeco, kiam gxi ankoraux ne estas detrancxita.
dar žydėdamas ir nenuskintas, jis sudžiūsta pirma visų žolių.

sovagxaj azenoj staras sur montetoj, glutas aeron kiel sxakaloj; senbriligxis iliaj okuloj, cxar ne ekzistas herbo.
laukiniai asilai, stovėdami ant nuplikusių aukštumų, uosto vėją kaip šakalai; jų akys aptemę, nes nėra žolės”.

jesuo diris:sidigu la homojn. kaj estis tie multe da herbo. la viroj do sidigxis, nombre cxirkaux kvin mil.
jėzus tarė: “susodinkite žmones!” toje vietoje buvo daug žolės. taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.

cxar: cxiu karno estas herbo, kaj cxiu gxia cxarmo estas kiel kampa floreto. sekigxas herbo, velkas floreto;
mat “kiekvienas kūnas­tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra,

kaj la restajxo de jakob estos inter multe da popoloj kiel roso de la eternulo, kiel pluvaj gutoj sur herbo; kaj li ne esperos je homo kaj ne fidos homidojn.
jokūbo likutis tarp daugelio tautų bus kaip rasa, kuri ateina iš viešpaties, kaip lietus augalams, kuris nieko nelauks iš žmonių ir nedės vilčių į žmonių sūnus.

cxar vi gxojis, cxar vi triumfis, ho rabintoj de mia heredajxo, cxar vi saltis, kiel bovidino sur herbo, kaj blekis, kiel fortaj cxevaloj,
nes jūs džiaugėtės ir didžiavotės, mano paveldo grobėjai, šokinėjote kaip veršiai ant žolės ir baubėte kaip jaučiai.

estu multe da greno en la lando; sur la supro de la montoj gxiaj spikoj ondigxu kiel lebanon; kaj en la urboj cxio floru, kiel herbo sur la tero.
javų bus krašte apsčiai, net kalnų viršūnėse jie augs; kaip libano miškas bus jo vaisiai. miestai bus pilni žmonių kaip pievos žolių.

kaj iliaj logxantoj senfortigitaj ektremis kaj kovrigxis per honto; ili farigxis kiel herbo de kampo, kiel malgrava verdajxo, kiel musko sur tegmentoj, kaj kiel sunbruligita greno antaux la spikigxo.
todėl jų gyventojai bejėgiai, jie nusigando ir susigėdo, jie tapo kaip lauko žolė, kaip gležna žolė ant stogų, kuri nudžiūna neužaugusi.

kiel longe vi tenos la landon en malgxojo kaj la herbo sur cxiuj kampoj velkos? brutoj kaj birdoj pereas pro la malboneco de gxiaj logxantoj, kiuj diras:li ne scias, kio estos al ni.
ar ilgai liūdės šalis ir džius lauko augalai? dėl jos gyventojų nedorybių išnyko žvėrys ir paukščiai. jie sakė: “jis nematys mūsų galo”.

kaj ke la regxo vidis sanktan prizorganton, kiu malsupreniris de la cxielo, kaj diris:dehaku la arbon kaj ekstermu gxin, sed nur gxian cxefan radikon restigu en la tero, en cxenoj feraj kaj kupraj, meze de la herbo de la kampo, gxin trinkigu la roso de la cxielo, kaj gxi havu la sorton de la bestoj de la kampo, gxis pasos super gxi sep jaroj-
kadangi, karaliau, matei šventą sargą, nusileidžiantį iš dangaus ir sakantį: ‘nukirskite medį ir sunaikinkite jį, bet kelmą, surakintą geležimi ir variu, palikite žemėje, tarp lauko žolės. jis tebūna dangaus rasa vilgomas ir su lauko žvėrimis tebūna jo dalis, kol praeis septyni laikai’,