Şunu aradınız:: versmag (Afrikanca - Litvanca)

en my gees versmag in my, my hart verstyf in my binneste.
mano dvasia nusilpo, sustingo širdis man krūtinėje.

honger, ook dors was hulle; hulle siel het in hulle versmag.
jie alko ir troško, jų sielos nusilpo.

as ek die armes 'n versoek geweier het en die oë van die weduwee laat versmag het
ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?

as ek aan god dink, moet ek steun; peins ek, dan versmag my gees. sela.
tu laikai atmerktas mano akis. aš nerimauju ir negaliu kalbėti.

tussen die mure van dié mense pars hulle olie, trap die parskuipe terwyl hulle versmag van dors.
kurie gamina aliejų šeimininkui, mina vyno spaustuvus, tačiau kenčia troškulį.

daarom gaan my volk in ballingskap weens gebrek aan kennis, en hulle aansienlikes word hongerlyers en hulle menigte versmag van dors.
todėl mano tauta bus ištremta, nes neturi pažinimo; jos kilmingieji mirs badu, minia neturės net vandens.

want ek sal nie vir ewig twis en nie vir altyd toornig wees nie, want die gees sou voor my aangesig versmag en die siele wat ek self gemaak het.
aš neamžinai bylinėsiuos ir nevisada rūstausiu, nes tada gyvybės dvasia, kurią aš įkvėpiau, sunyktų.

toe my siel in my versmag het, het ek aan die here gedink; en my gebed het tot by u gekom in u heilige tempel.
mano sielai alpstant, prisiminiau viešpatį ir mano malda pasiekė tave tavo šventykloje.

as my gees in my versmag, dan ken u my pad. op die pad wat ek moet gaan, het hulle 'n vangnet vir my gespan.
apsidairęs aplinkui, mačiau, jog nėra nė vieno, kas mane pažintų. neturėjau kur prisiglausti, niekam nerūpėjo mano gyvybė.

die aarde treur, dit verwelk; die wêreld versmag, dit verwelk; en die hoogstes van die mense van die aarde versmag.
Žemė liūdi ir nyksta, pasaulis visiškai sumenkėjo ir nyksta; žemės išdidieji nusilpsta.

hom wat ék sal aanskou my ten goede, en my oë--en geen vreemde nie--sal sien, my niere versmag van verlange in my binneste.
aš pats jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į jį, o ne svetimomis. mano širdis krūtinėje ilgisi jo.

en wilde-esels staan op die kaal heuwels, hulle snuif die wind op soos die jakkalse; hulle oë versmag, omdat daar geen gras is nie.
laukiniai asilai, stovėdami ant nuplikusių aukštumų, uosto vėją kaip šakalai; jų akys aptemę, nes nėra žolės”.

maar ek sal, om jou oë te laat wegkwyn en jou siel te laat versmag, een vir jou nie uitroei van my altaar af nie; en al wat aangroei uit jou huis, sal op manlike leeftyd sterwe.
aš nesunaikinsiu ir nepašalinsiu nuo savo aukuro visų tavųjų, bet tavo akys aptems ir siela krimsis; ir visi tavo palikuonys mirs savo gražiausiame amžiuje.

kaf. my oë teer weg in trane, my ingewande is in beroering, my lewer is op die grond uitgeskud vanweë die verbreking van die dogter van my volk, omdat kind en suigling op die pleine van die stad versmag,
mano akys paraudo nuo ašarų, siela nerimsta, širdis plyšta iš skausmo dėl tautos sunaikinimo; kūdikiai ir vaikai alpsta miesto gatvėse.

lamed. wat aan hulle moeders sê: waar is koring en wyn? terwyl hulle versmag soos gewondes op die pleine van die stad, terwyl hulle lewe uitgestort word aan die bors van hul moeders.
jie sako motinoms: “kur grūdai ir vynas?”, kai alpsta, lyg būtų sunkiai sužeisti, ir miršta motinų glėbyje.

dan sal Ék dit ook aan julle doen: ek sal verskrikking oor julle beskik: die tering en die koors wat die oë verteer en die lewe laat versmag; julle sal ook tevergeefs julle saad saai, want julle vyande sal dit opeet.
štai ką aš jums padarysiu: išgąstis ir ligos apakins ir naikins jus. veltui sėsite, nes derlių suvalgys jūsų priešai.