Şunu aradınız:: metnuo (Sırpça - Litvanca)

metnuo si me u jamu najdonju, u tamu, u bezdanu.
tu įstūmei mane į giliausią duobę, į tamsą, į gelmes.

uveo si nas u mrežu, metnuo si breme na ledja naša.
tu įvedei mus į spąstus, uždėjai sunkią naštą mums ant strėnų.

ko je metnuo èoveku u srce mudrost? ili ko je dao duši razum?
kas įdėjo išmintį į širdį ir davė supratimą protui?

postavio si ga gospodarem nad delima ruku svojih, sve si metnuo pod noge njegove,
tu davei jam valdžią tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai:

i po veèeri, kad veæ djavo beše metnuo u srce judi simonovu iskariotskom da ga izda,
vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs simono sūnaus judo iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį,

velika je slava njegova tvojom pomoæu; slavu si i krasotu metnuo na nj.
didelė jo šlovė dėl tavo pagalbos: garbę ir didybę suteikei jam.

zaradi kog uzroka napominjem ti da podgrevaš dar božji koji je u tebi kako sam metnuo ruke svoje na tebe.
todėl tau primenu, kad vėl uždegtum dievo dovaną, esančią tavyje mano rankų uždėjimu.

a on odgovori i reèe: zar neæu paziti i govoriti ono što mi je gospod metnuo u usta?
tas jam atsakė: “argi aš neturiu kalbėti to, ką viešpats įdeda į mano lūpas?”

zato sada eto, gospod je metnuo lažljiv duh u usta svim tvojim prorocima, a gospod je izrekao zlo po te.
taigi viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes viešpats kalbėjo prieš tave pikta”.

zato sada eto, gospod je metnuo lažljiv duh u usta tim prorocima tvojim; a gospod je izrekao zlo po te.
taigi viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes viešpats kalbėjo prieš tave pikta”.

i usta jakov ujutru rano, i uze kamen što beše metnuo sebi pod glavu, i utvrdi ga za spomen i preli ga uljem.
jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė aliejaus ant jo.

i reèe im: Šta vi savetujete da odgovorimo narodu koji mi rekoše govoreæi: olakšaj jaram koji je metnuo na nas tvoj otac.
jis jiems tarė: “ką jūs patariate man atsakyti šitiems žmonėms, kurie man kalbėjo: ‘palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?”

tvoj je otac metnuo na nas težak jaram; nego ti sada olakšaj ljutu službu oca svog i teški jaram koji je metnuo na nas pa æemo ti služiti.
“tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. dabar palengvink savo tėvo mums uždėtą naštą, tai mes tau tarnausime”.

sve je uèinio da je lepo u svoje vreme, i savet metnuo im je u srce, ali da ne može èovek dokuèiti dela koja bog tvori, ni poèetka ni kraja.
jis skirtu laiku viską puikiai padarė. jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas žmogus nesuvoktų dievo darbų nuo pradžios iki galo.

a isus sin navin beše pun duha mudrosti, jer mojsije beše metnuo na nj ruke svoje. i slušaše ga sinovi izrailjevi, i tvoriše kao što zapovedi gospod preko mojsija.
nūno sūnus jozuė buvo pilnas išminties dvasios, nes mozė buvo uždėjęs ant jo rankas. izraelitai jo klausė ir darė, kaip viešpats buvo įsakęs mozei.

da se rastope srca i umnoži pogibao, metnuo sam na sva vrata njihova strah od maèa; jaoh! pripravljen je da seva, naoštren da kolje.
jis terodo kardui kelią į amonitų rabą ir į judo sutvirtintą miestą jeruzalę.

kad je bila u tebe ne beše li tvoja? i kad je prodade ne beše li u tvojoj vlasti? zašto si dakle takvu stvar metnuo u srce svoje? ljudima nisi slagao nego bogu.
argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? tu pamelavai ne žmonėms, bet dievui!”

proklet da je èovek koji bi naèinio lik rezan ili liven, stvar gadnu pred gospodom, delo ruku umetnièkih, ako bi i na skrivenom mestu metnuo. a sav narod odgovarajuæi neka kaže: amin.
‘prakeiktas žmogus, kuris amatininkų rankomis pasidaro drožtą ar lietą atvaizdą, pasibjaurėjimą viešpačiui, ir slepia jį’. visa tauta atsakys: ‘amen’.

jer ko bi god od doma izrailjevog ili od inostranaca koji žive u izrailju odstupio od mene, i stavio u srce svoje gadne bogove svoje, i metnuo preda se o šta æe se spoticati na bezakonje svoje, pa bi došao k proroku da me upita preko njega, njemu æu odgovoriti ja sam gospod sobom.
jei izraelitas ar ateivis, gyvenantis izraelyje, kuris pasistatė stabus savo širdyje ir žiūri į tai, kas veda į nusikaltimą, ateis pas pranašą pasiklausti, tam aš pats, viešpats, atsakysiu.