Şunu aradınız:: obratiæu (Sırpça - Litvanca)

i obratiæu goru sir sasvim u pustoš, da niko neæe dolaziti ni odlaziti.
aš visiškai sunaikinsiu seyro kalnyną ir paversiu jį dykyne.

i obratiæu zemlju u pustinju, jer uèiniše neveru, govori gospod gospod.
kraštą paversiu dykuma, nes jie sulaužė ištikimybę man,­sako viešpats dievas’ ”.

zato ni moje oko neæe žaliti, niti æu se smilovati; put njihov obratiæu na glavu njihovu.
todėl aš nesigailėsiu jų ir nebūsiu jiems nuolaidus. aš jų kelius sugrąžinsiu jiems patiems”.

i obratiæu gradove vaše u pustoš, i razoriæu svetinje vaše, i neæu više mirisati mirisa vašeg.
jūsų miestus paversiu tyrais, šventyklas padarysiu tuščias ir daugiau nebepriimsiu jūsų aukų.

i obratiæu se k vama, i uèiniæu vam da rastete, i umnožiæu vas, i utvrdiæu zavet svoj s vama.
aš pažvelgsiu į jus, padarysiu jus vaisingus ir padauginsiu jus. aš patvirtinsiu su jumis savo sandorą.

i obratiæu taj grad u pustoš i rug: ko god prodje mimo nj, èudiæe se i zviždaæe za sve muke njegove.
aš padarysiu šitą miestą dykuma ir pajuoka: kiekvienas, praeinantis pro jį, baisėsis jo nelaimėmis.

pustiæu strah svoj pred tobom, i uplašiæu svaki narod na koji dodješ, i obratiæu k tebi pleæi svih neprijatelja tvojih.
sukelsiu baimę tarp tavo priešų ir sąmyšį tautoje, su kuria kariausi, ir priversiu visus tavo priešus bėgti.

da odu u ropstvo pred neprijateljima svojim, i onde æu zapovedati maèu da ih pobije, i obratiæu oèi svoje njima na zlo a ne na dobro.
jeigu jie išeitų į nelaisvę priešakyje savo priešų, įsakyčiau kardui juos išžudyti. aš nukreipsiu į juos savo akis nelaimei, o ne gerovei”.

i obratiæu sav narod k tebi; jer za onim koga tražiš stoji da se svi vrate k tebi; tada æe se sav narod umiriti.
po to aš atvesiu visus žmones pas tave. kai nebus to, kurio gyvybės ieškai, visa tauta gyvens ramybėje”.

jer æu zamahnuti rukom svojom na njih, i obratiæu zemlju njihovu u pustoš goru od pustinje divlate po svim stanovima njihovim; i poznaæe da sam ja gospod.
aš ištiesiu savo ranką ir padarysiu kraštą tuščią, sunaikinsiu jų gyvenvietes, pradėdamas nuo pietų dykumos iki diblos miesto. tada jie žinos, kad aš esu viešpats’ ”.

zato ovako veli gospod gospod: dignuæu ruku svoju na edomsku i istrebiæu iz nje i ljude i stoku, i obratiæu je u pustoš, od temana do dedana pašæe od maèa.
aš išnaikinsiu edomitus ir jų gyvulius, padarysiu kraštą dykuma; nuo temano iki dedano visi kris nuo kardo.

i potræu èokote njene i smokve, za koje govori: plata su mi, što mi dadoše milosnici moji; i obratiæu ih u šumu da ih jede zverje poljsko.
aš sunaikinsiu jos vynmedžius ir figmedžius, apie kuriuos ji kalbėjo: ‘tai mano meilužių duotas užmokestis’. aš tuos sodus paversiu mišku, juose ganysis laukiniai žvėrys.

od mnoštva bezakonja svog, od nepravde u trgovini svojoj oskvrnio si svetinju svoju; zato æu izvesti oganj ispred tebe, koji æe te proždreti, i obratiæu te u pepeo na zemlji pred svima koji te gledaju.
savo daugybe neteisybių ir apgaule prekyboje tu sutepei savo šventyklas. todėl iš tavo vidaus aš pažadinsiu ugnį, kuri sunaikins tave, visų akivaizdoje pavers tave pelenais žemėje.