Usted buscó: oblitus (Latín - Lituano)

vav et repulsa est anima mea oblitus sum bonoru
neturiu ramybės ir nežinau, kas yra gerovė.

si oblitus fuero tui hierusalem oblivioni detur dextera me
kuris išmintingai dangų sukūrė, nes jo gailestingumas amžinas.

deum qui te genuit dereliquisti et oblitus es domini creatoris tu
uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai dievą, savo kūrėją.

consideravit enim se et abiit et statim oblitus est qualis fueri
pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.

quoniam requirens sanguinem eorum recordatus est non est oblitus clamorem pauperu
viešpatie, pasigailėk, pažvelk, kaip vargstu nuo manęs nekenčiančiųjų. tu iškeli mane iš mirties vartų,

percussum est ut faenum et aruit cor meum quia oblitus sum comedere panem meu
kas slaptai savo artimą šmeižia, tą nutildysiu. kas žiūri iš aukšto ir turi išdidžią širdį, to neapkęsiu.

dividit torrens a populo peregrinante eos quos oblitus est pes egentis hominum et invio
jis įrengia kasyklas vietose, kur nėra žengusi koja, leidžiasi į gelmes toli nuo žmonių.

dicam deo susceptor meus es quare oblitus es mei quare contristatus incedo dum adfligit me inimicu
viešpatie, būk man gailestingas, pakelk mane, kad jiems atlyginčiau!

numquid obliviscitur virgo ornamenti sui sponsa fasciae pectoralis suae populus vero meus oblitus est mei diebus innumeri
ar mergaitė pamiršta savo papuošalus, nuotaka­savo apdarą? bet mano tauta jau seniai pamiršo mane.

quia oblitus est mei populus meus frustra libantes et inpingentes in viis suis in semitis saeculi ut ambularent per eas in itinere non trit
tačiau mano tauta pamiršo mane, tuštybėms jie smilko smilkalus! jie nukrypo nuo savo seno kelio ir eina takais, o ne vieškeliu,

et oblitus est israhel factoris sui et aedificavit delubra et iudas multiplicavit urbes munitas et mittam ignem in civitates eius et devorabit aedes illiu
izraelis užmiršo savo kūrėją ir statosi šventyklas, o judas­sutvirtintus miestus. bet aš siųsiu ugnį į jų miestus, sudeginsiu jų rūmus”.

et oblitus es domini factoris tui qui tetendit caelos et fundavit terram et formidasti iugiter tota die a facie furoris eius qui te tribulabat et paraverat ad perdendum ubi nunc est furor tribulanti
tu užmiršai viešpatį, savo kūrėją, kuris ištiesė dangus ir sukūrė žemę. tu nuolatos drebėjai dėl prispaudėjo žiaurumo, kuris siekė tave sunaikinti! kur dingo prispaudėjo žiaurumas?

quando messueris segetem in agro tuo et oblitus manipulum reliqueris non reverteris ut tollas eum sed advenam et pupillum et viduam auferre patieris ut benedicat tibi dominus deus tuus in omni opere manuum tuaru
jei, veždamas javus, užmirši lauke pėdą, negrįžk jo pasiimti. palik jį ateiviui, našlaičiui ir našlei, kad viešpats, tavo dievas, tave laimintų visuose tavo darbuose.

et votum vovit dicens domine exercituum si respiciens videris adflictionem famulae tuae et recordatus mei fueris nec oblitus ancillae tuae dederisque servae tuae sexum virilem dabo eum domino omnes dies vitae eius et novacula non ascendet super caput eiu
ji davė įžadą: “kareivijų viešpatie, jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos”.